UPEI, jaunystės
Kiekvieną kartą,kai grįžtu
Prie siauro geležinio tilto
Prisimenu istorijas senas,
Iš atminties dar neištrintas
Po kojomis upelis garma,skuba
Į tamsųjį Nevėžį
Jo skaidrūs vandenys tenai
Krantus ir seklumas aprėžę
Mažasis ir didysis duburiai
Šaltan glėbin mus kviečia
Nuo upės kylantys kvapai,garsai
Mums ausį,nosį riečia
Prie šių krantų Sanžilės mėlynų
Prabėgo mano jaunos dienos
Išmokau plaukti aš čionai,
Išmindžiau dobilieną
Varžybos vykdavo dažnai
Stovykloj pionierių
Laimėdavom jas paprastai
Ir dūkom kaip pašėlę
Įmušęs įvartį tada
Rankas į viršų kėliau
Sapnavos ateitis šviesi
Ir niekas nerūpėjo
Prabėgo metų daug,deja,
Plaukai pražilo vėlei
Tačiau dažnokai grįžtu čia,
Jaunų dienų šešėlin
Upelis teka vis taip pat
Į tamsųjį Nevėžį
Prisiminimai grįžta vėl
Iš atminties atskrieję
———————————————-
JŪRAI,Baltijos
Kiek daug eilių sudėta apie jūrą
Nesibaigianti niekad tai tema
Dažnai mes traukiame į Palangą,pajūrin
Kad mūs sūri nuplautų Baltijos banga
Praėjo tūkstančiai,net milijonai metų,
Kol vietoj šioj susitvenkė audra
Ištirpo ledas,susiliejo upės
Ir atsirado jūra-Baltija dukra
Jos sūrios bangos daužė statų krantą
Nuplovė ji ne vieną kaimą paslapčia
Tačiau lietuviams visada išliko
Nepakartojama,brangi kaip kūdikio rauda
Jos gelmės amžiais valgydino
Lietuvių,baltų žveją net tada,
Kai priešas-švedas ar germanas-
Surado poilsį šaltajam jos dugne
O gintaras mus rengė ir maitino
Lietuviai-juk tai gintaro tauta
Sakų lašelis,metuose sustingęs,
Nukritęs žemėn,tarsi ašara tyra
Sūri ta jūra,ir šalta be galo
Tačiau mieliausia mums yra
Nereikia Adrijos,nereikia ir koralų
Mes liksim čia,kur Baltija,dukra
———————————————————————
KAIMUI, Degionims
Prie seno,dulkino,žvyruoto kelio
Stovėjo namas-didelis,mūrinis
Prabėgo čia jauki vaikystė mano
Čia buvo mano protėvių gimtinė
Aplinkui driekėsi laukų platybės,
Netolimais čiurleno Liekupio upelis,
Kas rytą virš Nevėžio kilo saulė
Vandenyse jo turškėsi paukšteliai
Didingas sodas garsiai ošė,
Į dangų kilo obelų virsūnės
Žaginyje šieno vasaros metu
Miegojau,pasikvietęs seną rudą šunį
Čia Jonines mes švęsdavom,dainuodavom dainas,
Visa čia giminė sulėkdavo didžiulė,
Kūrendavom čia laužus,pynėm vainikus,
Krūtinėje iš laimės daužėsi širdužė
Degionimis vadinos šitas kaimas,
Ramu čia buvo,šilta ir jauku
Malonūs,paprasti žmoneliai čia gyveno
Ilsėjosi ir linksminosi po dienos vargų
Mylėjo ir brangino vienas kitą,
Nepalietė jų karo,pokario vargai,
Nebuvo išdavikų čia niekingų,
Visuomet buvo viens kitam draugai
Skubėjo metai,pynėsi likimai,
Asfalto juosta nulėkė tolyn
Beliko vien tiktai prisiminimai
Gyvenimas-pasuko jis žemyn
Pasikeitė šis kaimas ir sunyko,
Daugiau neliko čia anų žmonių
Neliko giminės Kaminskų,
neliko minti kam senų takų
———————————————————————