PALĖVENĖ…
Palėvenė – lyg pasakų kampelis,
Nepamirštas nei Dievo, nei žmogaus,
Užeik ir draugiškai suoš klevelis,
Taip laukiantis su šypsena svečių.
Bažnyčia šviečianti iš tolo,
Baroko grožis įstabus, puošnus,
Aukščiausias kryžius jau nuo kelio moja,
Varpai, mišiom sukviesiantys visus.
Dar stūkso vienuolynas, kaip tvirtove,
Apglėbiantis istorijos gausius turtus,
Gyveno kažkada čia, meldėsi vienuoliai,
Dabar tik griaučiai, kaip vaiduoklis nemarus.
Ir kapinaitės, glaudžiančios šimtus žmonių,
Čia gimusių, užaugusių, gyvenusių,
Suplaukia aplankyt jų aibės giminių,
Gimtinėn grįžusių iš tolimų kraštų.
Štai koks gražus istorinis miestelis,
Ant kalno, virš Lėvens gražios gamtos,
Jo nepamirš nei kūdikis, anei senelis,
Palėvenę tiktai poetai savo posmais apdainuos.
KUNIGO RANKOS…
O kunigo iškeltos aukai rankos,
Kiek gali jos apglėbt žmonių,
Ir nesvarbu kam sieloje perkūnai trankos,
Jo kryžiaus ženklas laisvins iš klaidų.
Tik jis, suklupęs maldai prie Altoriaus,
Aukščiausiąjį išmels ramybės ir vilties,
Tik jis, kai stabtels ant šventoriaus,
Mažiausiam tikinčiajam galvą lies.
Ir tars mišių metu: „Kasdienės mūsų duonos“,
Duok Dieve, niekada jos neatimk,
Tegu šventa tava auka duos mums paguodos,
Tu vesk visus tiesiu keliu ir laimink.
PRISIMINIMŲ VIZIJA…
Palinkęs kryžius prie senos sodybos,
Vis mena tuos graudžius laikus,
Kai noru ne savu į Sibiro platybes,
Išėjo žmonės ašarom paliedami kelius.
Motulė baimėj prie ratelio verpė,
Ir nežinojo – kas, kodėl, už ką?
Išsivežto sūnaus, dukružės verkė,
Ir manė – Dievo tai ranka.
Negrįžo daugelis iš šito kelio,
Iš šalčio, ašarų, skausmų…
Tik kryžiai baisų metą mena,
Istoriją, neduok o Dieve, grįšiančių laikų.
KRYŽIUS
O Kryžiau, ant kurio kabojo Kristus,
Gaubi meile, globoji visus,
Jei keleivis šioj žemėj paklysta,
Kryžiaus ženklas nurodo takus.
Kai man liūdna, glaudžiuosi prie Kristaus,
Skausmo ašaros vilgo žaizdas Jo,
Kai džiaugiuosi ar laime pražįstu,
Šypsos akys ir mano ir Jo.
Tai ne medis, ne vinys rūdija,
Tai kančios ir skausmų visuma,
Kryžių nešė dėl mūsų Mesijas,
Kad išgelbėtų mus visada.
Te garbė ir šlovė Jam teaidi,
Visi keliai teklumpa tik Jam,
Gerbiant Kryžių gyvensim palaimoj
Pasisemsim jėgų amžinam.
AČIŪ DIEVE
Ačiū Dieve, už saulėtą rytą,
Dangų giedrą, obelis žalias,
Ačiū Dieve, kad galiu matyti,
Gausų sodą, pievas dar žalias.
Ačiū Dieve, užu upė bėgtį,
Jos čiurlenimą dviejuos krantuos,
Ačiū Dieve, kad galiu girdėti,
Kaip pliuškenas žuvys vandenuos.
Ačiū Dieve, kad galiu pakviesti,
Į namus draugų ir artimų,
Ačiū Dieve, kad galiu paliesti,
Kūdikį, švelnumą jo delnų.
Ačiū Dieve, už beribį aukštį,
Paukščio skrydį jo sparnų galia,
Ačiū Dieve, kad galiu pajausti,
Meilės jausmą esančių šalia.
Ačiū Dieve, kad ramybės uoste,
Jūros dvelksmą audrina banga,
Ačiū Dieve, kad galiu užuosti,
Kaip aplinkui kvepia mūs gamta.
O MOTINA
Esi mama ir niekad negali pavargti,
Ar skauda, liūdna – vis eini…
Vaikams užstoji karštį, šaltį,
Net akmenis renki jų kelio vidury.
Galėtum sudraskyt kiekvieną,
Kas skriaust norėtų net minty,
Ir eiti, eiti visą dieną
(Tau nesunku budėti net nakty).
O Motina – kokia šventa garbė,
Gyvenimo palaima ir viltis,
Nors nelengva ta priedermė,
Vaikams tu meilės švyturys.
Galėtum širdį išsiplėšus atiduoti,
Kad lengva būtų jųjų kelio vidury,
Ir tik iš džiaugsmo ašaroti,
Už tą palaimą, kad vaikų turi
MENU…
Vis prašau juos: „Ateikit sapne“,
Tamsią naktį, kai kaimas miegos,
Žymą ilgesio spauskit delne,
Kai languos tylus beržas rymos.
Aš menu Jūsų žvilgsnio gelmėj,
Sustangdintą lašelį rasos,
Paskutinėje gulbės giesmėj,
Nesurasčiau daugiau šilumos.
Vis menu tą plakimą širdies,
Pasitikt, išlydėt, palinkėt,
Kai sunku, prisiglaust prie peties,
Pult į glėbį, paverkt, paliūdėt.
Vis menu sarafana, skarą, rožančių,
Raukšlės vagą bemiegių naktų.
Ir menu lazdą, knygą ir pančius,
Darbo žymę grublėtų delnų.
Ir ateina… Bent kartą mėnuliui,
Viršum medžių pakilus skliautuos,
Kad dėkoti galėčiau Dievuliui,
Jog Jūs ilsitės ramūs danguos.
ŠILTAS JAUSMAS…
Taip noriu skirt tau šiltą saulės spindulėlį,
Gėles pražydinti prie tavo kojų,
Parnešti jūrą, tiltą, karštą smėlį,
Lakštutės giesmę, žalią miško gojų.
O man nereikia nieko iš tavęs,
Nei miestų, nei namų ir net šalių,
Tu tik mylėk ir būk šalia manęs,
Leisk jausti rūpestį melsvų akių.
Išnirk iš mano vizijų, kai būsi trokštamas,
Pagirdyk vandeniu aistros iš savo delno,
Priimsiu viską, jausmas tau nebus pajuokiamas,
Ir tarsiu ačiū už tą meilę švelnią.
NEPAŽĮSTAMAJAM…
Kai sužydės žiedai kaštonų,
Žibutės pakelėje išsiskleis,
Tu lauk manęs, nes aš ateisiu,
Paguos tavęs tyliaisiai vakarais.
Atnešiu Tau aš saują meilės,
Ir lašą didelį garbės,
Manęs neatpažinsi, nes iš nevilties,
Aš būsiu apsigaubusi skraiste nakties.
O jei… O jei kada po metų,
Po daugelio dienelių ir naktų,
Norėsi sužinot kas aš esu,
Tiktai pašauk – atlėksiu su griausmu.
Galėsi pamatyti veidą ir akis,
Kurios Tau nieko nesakys,
Širdis tik tyliai suspurdės,
Ir dingsiu vėlei vidury nakties.
MYLĖK…
Mylėk… Aš tau pavasaris esu,
Pražįstu pumpuru tavam delne,
Ir upeliu čiurlent galiu,
Tu tik mylėk mane…
Mylėk… Ir vasara žaliuosiu,
Karštaisiais saulės spinduliais tave,
Kasdiena meiliai išbučiuosiu,
Tu tik mylėk mane…
Mylėk… Spalvotais lapai rudenio miškų,
Apkrisiu auksine spalva,
Paskleisiu šypsnį ant laukų,
Tu tik mylėk mane…
Mylėk… Šalta žiema ledine,
Sušaldysiu nuskriaudusiu tave,
Viskuo pabūsiu, viską padarysiu,
Tu tik mylėk mane…