TREMTIES LIETUVIUI
TREMTIES LIETUVIUI
Kai ūžė vieškeliais mašinos,
Dundėjo bėgiais traukiniai,
Palikdams mylimą Tėvynę
Kartu su motina verkei.
Buvai tu Intoj už Uralo,
Pečioros vandeniu bridai
Ir didis skausmas širdį kaustė,
Ir dienos bėgo taip negreit.
Taip bėgo laikas, slinko metai
Tarytum negandos juodi.
Suskirdę rankos, nuplyšę batai
Ir ilgesys giliai širdy.
Kurti taiga negirdi skundo,
Nemato ašarų žmogaus,
Jos širdis meilei neprabunda
Ir niekada jo neatjaus.
Bet gi Viltis, kažkur giliai
Šilta lyg saulės spinduliai
Gaivino šalstančią krūtinę
Ir sakė- grįši į Tėvynę.
Sugrįši ten, kur tavęs laukia,
Kur ilgisi gimti laukai.
Grįši namo, kur kraujas šaukia,
Kur liko draugės ir draugai.
Kur žalios rūtos ir lelijos
Kur pelargonijos languos,
Ten kur lietutis šiltas lyja,
Tu vėl sugrįši atgalios.
Ir vėl gegutės tau kukuos.
Žydės jurginai po langais.
Ir vėl sesutės tau dainuos
Ant klėties slenksčio vakarais.
Ir sugrįžai. Tik daugel ko neberadai:
Namų langinės uždarytos,
Dainos nuo prieklėčio nuvytos,
O brolužėliai jau kapuos…
Nebesutiks, neglėbesčiuos.
Sugrįžki į gimtinę
SUGRĮŽK Į GIMTINĘ
Ieškodamas laimės turtingoj šaly
Kai smarkiai pavargsi, blaškysis širdis,
Sugrįžk į gimtinę, apsuptą klevų,
Smėlėtų kalvelių ir pievų margų.
Kaip motina sūnų tave ji priglaus,
Išvargusias kojas rasa ji nuplaus,
Ištroškusias lūpas suvilgys sula
Ir tars porą žodžių: klajoti gana.
Prigludęs prie josios krūtinės švelnios
Suprasi, kad niekas jos tau neatstos.
GEROJI MOČIUTĖ
Geroji močiutė
Dainavo lopšinę,
Dainavo lopšinę
Ir pasaką pynė.
Po praviru langu
Plaštakė tupėjo,
O debesys pilki
Į būrį suėjo.
Griaustinis bildėjo
Ir žaibas švytavo
O mano močiutė:
Lopšinę dainavo:
Užmik, mažutėle,
Tu mano širdele,
Miegok, anūkėle,
Kol miega vargelis.