Europos vidury
Europos vidury,
Paskendus taurėj krištolinėj,
Šviesiam šviesiam fone
Baltuoja Lietuva…
Ir tyliai tyliai, net tyliau už tylą
Trispalvė šnara man kažką.
Girdžiu –
TIESA, DRAUGYSTĖ, MEILĖ
Ir VILTIS –
Juk amžina…
Audra
Juoda spalva apgaubia dangų,
Tamsu ir šalta kambary.
Per kūną bėga šiurpuliukai,
O aš viena tamsioj nakty.
Įaugu nerimu į tamsią naktį.
Čia vėjas šėls ir bus sunku.
Tik žvakė kambary netur užgesti,
Nes aš tokia viena ir man baugu.
Kažką užbūrė tylios žvaigždės.
Mane… Tas begalinis ilgesys.
Jis kviečia nemiegot, ieškoti laimės…
Ir akys dar kažką išvys.
Audra nerimsta. Žaibas blyksi.
Ir blaškos nerimu širdis.
Tik žvakė tamsoje vis mirksi
Ir rieda vaškas eilėmis.
Pavasario belaukiant
Kai sniegas tirps, žolė žaliuos,
Bežvaigždėj žemėj šilumos ieškosiu.
Kai medžiai bus, o laiko jūra mus linguos,
Stebėsiuos aš tyleniais gluosniais ir svajosiu.
Žinau, kad liūdesys balčiausiom
Snaigėm kris, čiurlens jis upeliu.
Pavasarį net vėtros šildys žemės viltį…
Paukštis
Pabiro žodžiai baltame lape.
Į tuščią erdvę smigo žvilgsnis.
Staiga į langą trenkės paukštis
Tarsi norėdamas įspėt mane.
Nurimo vėjas.. Saulė žvalgos.
Taip linksma, gera man širdy.
Bet vėl beprasmiai žodžiai dairos, –
O paukštis? Paukštis vis minty.
Ilgai kalbėjomės mes dviese,
Ir žodžiai liejos nuostabia srove:
Apie vaikystę, saulės taką, šviesą
Ir snaiges, tirpstančias delne.
Kalbėjomės, ko širdys verkia.
Iš skausmo, džiaugsmo ar gėlos?
O gal dėl to, kad žodžiai žeidžia,
Sakyti ne iš pagarbos?
Sparnais plasnoja mano paukštis
Apie didybę, pagarbą žmogaus
Ir primena jis man, kas yra aukštis
Ir kas erdvė – pasaulyje plataus.
Imu aš lapą vėl į savo ranką,
Teliejas žodžiai iš visos širdies…
O paukštis tas, laukinis paukštis
Nežeidžia man daugiau minties…
Kaimynai
Gavom gavom dovanų –
Baltą kamuolį gaurų.
Mėgsta žaisti su visais,
Ypatingai vakarais.
Bėgam bėgam, kol uždūstam,
O paskui mes vėlgi dūkstam.
Susitinkam ir kaimyną –
Baksą, vilkšunį dantingą.
Susikimba nejuokais!
Baksas rodo mažiui jėgą.
O manasis kamuoliukas
Spėja ir įkąst, ir dar pabėga.
Kažkas
Kažkas subildėjo…
Ant namo stogo.
Kažkas nutrepsėjo…
Nuo laiptų žemyn.
Kažkas įskriejo
Pro atvirą langą.
Kažkas sužibėjo
Ant žiburio stovo.
Lyg deimantas žiba.
Visur, kiek matyti.
Tai sidabras pabertas
Ten švyti ir švyti.
Tyla
Aukštuos šlaituos – beržų sušvito lingės.
O tu juokies. Kaip gera, kad juokies!
Man taip sunku surast, kas reikalinga
Ir ką paskui išsaugoti reikės.
Tyla… Dar laukiu aš minti,
Dangum atplaukia debesys lengvi,
Beržynai krenta upėn ir širdin
Ir būna tylūs žodžiai pirmutiniai.
Tyla… Sudrumsčia ją tik muzika galinga.
Bėgu basa aštriom ražienom
Prie to beržyno, prie garso ypatingo,
Ir vėl tyla; ji nudardėjo su mašinom
Ir vėl tyla…
Raidės
Štai raidė viena spalvota,
O kita margai dryžuota.
Dar kita labai ryški,
Na, o ketvirta tikrai tamsi.
Visos raidės išvingiuotos
Ir įdomiai surikiuotos.
Raidės skuba į knygas,
Kad skaitytume mes jas.
Tik ne dabar
Tik ne dabar, ne šią minutę,
Aš noriu lėkti, skristi dangumi.
Tik ne dabar, ne šią minutę,
Aš noriu plasnoti kaip margaspalvis drugys.
Tik ne dabar, ne šią minutę,
Aš noriu svajoti ir būti vėjeliu.
Tik ne dabar, ne šią minutę,
Aš noriu durti kaip kaktuso spyglys.
Tik ne dabar, ne šią minutę,
Aš noriu saugot ryškiąsias žvaigždeles.
Tik ne dabar, ne šią minutę,
Aš noriu kilti į saulę pajūry.
Tik ne dabar… Ne šią minutę…
Kalėdos
Kai pusnys didžiulės,
Laukai vėl balti,
Nulipdėm mes senį.
Jis rymo kely.
Jo nosis didžiulė,
O rankoj šaka.
Storą kalą jam puošia
Didžiulė skara.
Vėjas nešioja
Vėl snaigių pūkus.
Vaikai vėl nerimsta –
Kalėdos pas mus!
Kalėdos! Kalėdos!
Tai šventė puiki.
Jos laukia namuose
Maži ir seni…