Prisėskim ant prieklėčio
Ant prieklėčio prisėskim dar.
Jis svetimas, bet mielas.
Neaidi dainos vakarais dabar,
nebraido niekas po rugienas.
Sapnuosis duona tavo delnuose
ir mielos akys tavo, mylimoji.
Benamis buvęs tremtinių keliuose,
priglus jis prie tavęs – tikrai žinojai.
Po tuo dangum vėl sėdime,
kažkas aukštai ant debesėlio.
Ir vėl skaičiuojame dienas.
Ar visada jos pilnos gėrio?
Šiandien su pagarba lenkiuos
mielajai žmonai ir dukrytei.
Jos saugo atmintį namuos,
te meilė, pagarba jas lydi.
Tragedijų takais
Tu pasiimk tik foto aparatą,
žvakelę, keletą gėlių.
Ir sėsk ant dviračio –
geriausio savo draugo.
Nuneš tave jis ten, kur
būsit tiktai du:
giria ir tu.
Kapas.
Nužudė juos namie.
Čia jie ir liko amžiams.
Be teismo, žodžio, be kaltės
nušovė jų kaimyną dorą.
Po daugel metų geri žmonės
pastatė kryžių, aptvėrė tvorą.
Pavardes užrašė –
tebūna atmintis.
Šv. Mišias aukojo.
Čia – miške.
Užklys praeivis gal netyčia,
Supras –
tragedijos čia būta.
Nurimęs,
susimąstęs pastovės,
o gal padės pražydusią žibutę.
Ilgai aidės ausyse skambesys,
to varpo, kur beržely kabo.
Rasos prie Dubysos
Ar matei –
teka saulė?
Saulė teka…
teka saulužė.
…Saulužė keliasi.
Ar pirmą
kartą matei?
– Tikrai ne!
Ne pirmą kartą.
Ach, gal ne paskutinį.
Pasakyk,
kaip tu regėjai?
– Rodos akimis,
…gal širdimi.
Tikrai širdimi!
Ką tu matei?
Kylantį ūką
virš upės?
Virš piliakalnio
didžiulį saulės diską?
Ką dar matei?
– Gęstantį laužą,
rusenantį aukurą,
besiprausiančius rasa
laimingus veidus?
Ko tu nematei?
– Akių be žiburėlio,
liūdnų veidų,
rūsčių širdžių.