Jau saulelė šilkų pataluos
savo spindulius tyliai skaičiuoja.
Smuikas užburtas ramumos
nuostabią melodiją groja.
Baltas rūkas ir gervių pulkai
nusileido prie mažo upelio.
Reikia dar pašokti linksmai,
besiruošiant į tolimą kelią.
Sukasi, šoka linksmai,
plačiai sparnais plasnoja.
Šoka gervių pulkai,
baltas šokis jas vilioja.
Nutilo smuikas staiga
pačiam šokio gražumėly.
Išsigando gervės tada
ir į dangų sparnus pakėlė.
Baigės vasarėlė puiki,
gervės daugiau nebešoka.
Jos išskrido toli
kur žiema šilta, nedarganota.
Motulės abrūsas
Skirta partizanų pagerbimo dienai
Kai Tėvynė verkė, raudojo,
priešai ją trypė, niokojo.
Lietuvos sūneliai ėjo jos ginti
ir priešus visus nuraminti.
Motulė sūnelį išlydėjo,
duonos kepalėlį ir abrūsą įdėjo.
-Nubrauksi prakaitą, kai bus sunku.
-Užriši žaizdą, kai bus skaudu.
Išbučiavus sūnelį išlydėjo,
ilgai prie vartelių ji liūdėjo.
Vienturtis nuėjo toli keliu
ir dingo ties žaliuoju mišku.
Sūnelis su savo draugais jaunais
kovojo su priešais žiauriais.
Ar žaizda, ar buvo labai sunku
pasikliaudavo Motulės abrūsu.
Štai paklydėlė kulka baisi
pakirto sūnelį mūšio karšty.
O, Motule, tu nežinai,
kad savo sūnelio netekai.
Draugai sūnelį laidojo,
Motulės abrūsu užklojo.
Ant kapo gėlę pasodino,
berželį križeliu padabino.
Motinėlė vis į kelią žiūrėjo,
atsistojus prie vartelių stovėjo.
Ji vis laukė savo sūnelio
gal sugrįš, gal pareis dar keleliu.
Šv. Mergele Marija
Lenkiuosi Mergele Marija,
Kad gelbėji mūsų žmoniją.
Dovanoju baltą leliją
Gėlę gėrio, meilės ir taikos.
Švenčiausia Mergele Marija,
Tavo širdis gėrį dalija.
Apsaugok vaikus nuo verksmų,
O žmoniją nuo karų ir skausmų.
Tesitraukia žemėje blogis,
Nebūna žmonių be pastogės.
Te gėris per žemę keliauja
Ir meilė visur viešpatauja.
Švenčiausia Mergele Marija,
Dovanoju baltą leliją
Už meilę ir auką žmonijai
Iš tavo gerosios širdies.