Įkvėpimas
Tik vienas kartas nuostabių akių,
Net neregėtų, spindinčių, gražių.
Užteko jas tik pamatyt,
Ir supratau, ką nori pasakyt.
Gal pyktis, liūdesys, aistra,
Matyti tose akyse.
Ilgai žiūrėti negaliu,
Jausmai tik apsuka ratu.
Ir lyg gilyn, į tamsą vis,
Prasmegs, bet mano siela gis.
Spalvas visokias aš matau,
Ten skęstu, šokinėdamas lakstau.
Gyvybė įkvėpta yra,
Dvejonė palikta tikra.
Ar semtis reik iš ten jėgų,
Ar viską mesti, tau nuobodu?
Vakaro vėjas
Supas vaikas ant sūpynių,
Nebėra skanių mėlynių.
Vėjas pučia taip lengvai,
Kelia vaiką taip aukštai.
Išplėšia vėjas žiedlapius gėlių,
Suka juos aplink ratu.
Ir lyg šokis mažas gaunas,
Vaikas juokias neapgautas.
Skraido žiedlapiai spalvoti,
Ir geltoni ir raudoni.
Žaidžia vėjas su vaiku,
Juokias vaikas, kaip gražu.
O sūpynės tik linguoja,
Supas vaikas nesapnuoja.
Ir lyg muzika skambi,
Šoka gėlės vandenį.
Žiū, naktis tik jau artėja,
Ir toliau tik pučia vėjas.
Jau mėnulis skaisčiai šviečia,
Vaiką miegui vėjas kviečia.