NEVĖŽIO PAVILIOTI
Slenka sutemos
kloniais, pašlaitėm.
Nevėžis jau snaudžia ramus.
Noriu bristi į tėkmę,
nors vandens taip mažai,
nusekęs gražuolis Nevėžis.
Atsigautų širdis,
per dienelę nuvargusios kojos.
Su aušra rytmetis pašauks vėlei.
Suksimės darbų verpetuos.
Kada saulė glausis alksniuos,
vėl skubėsim į Nevėžio bangas.
Į JAUNYSTĘ NEGRĮŠIM
Iš vaikystės dienų
tų šviesių ir šiltų,
ar paliks dar čia kas,
gal ateis per sapnus.
Iš svajonių gražių,
prarymotų naktų,
liks tik pėdos smėly
palengva ir jos užbyrės.
Pražydės ir vėl sodai,
jie nokins vėl vaisius.
Mes jau būsim toli,
gal sutiksim dar ką.
Į jaunystę negrįšim,
ten jau kelio nėra.
Padarei, po savęs
tu paliksi nors ką.
Dieną skraido drugiai,
Vienadieniai drugiai.
Ir ruduo vis artyn,
o saulelė žemyn.