Guliu po mėlynu dangum,
Kurs lino akimis į žemę žiūri.
Džiaugiuosi, kad esu žmogus,
Kuris tą žemę ir tą dangų turi.
Kiekvieną dien vis širdy girdžiu
Senosios svirties pratisąją giesmę.
Atsiliepia širdy ataidinčiu dūžiu
Mamos daina apie ilgą lino kelią.
Kadais, seniau Europos vidury
Į dangų žvelgė lino akys,
Dabar privargęs rasti tegali
Saujelę, gal…
Teliko tėviškės senoj dainoj,
Kur vis dar širdy nenurimo,
Žodžiai, aidintys iš tolo:
„Pasėjau linelį ant pylimo“.
Tik nepamirštam lino tvirtumo,
Dailaus ir gražaus jo rūbo.
Guliu po mėlynu dangum…
Kur dar lininės godos sklando…
Lėvuo
Alsuoja vasaros kaitra
Žaliuojančios upės pakrantės.
Sumerkęs šakas lyg rankas
Su Lėveniu beržas dalinas vėsa.
Linguoja ramiai lyg laiko laivas
Tėkmė vingiuota vaga.
Posūkis, tiltas, ir žiūrėk, susilieja
Lėvuo su seseria Mūša.
Lyg tėvui pakeliui jam ranką tiesia
Marnaka, Marnakėlė, Siesartis, Pyvesa,
Žambas, Kanavas, Svirnupys, Rabata,
Sanžilė, Suosa, Krioklys, Amata.
O kiek jo vaikeliai išdalinę vardų:
Geležė – Geležiams,
Viešintoms – Viešinta,
Kupiškį juosia dukrelė Kupa.
Įstras vagoja Paįstrio laukus,
Pakrikštijo Pasvalį Svalia.
Palėvenėlei vardą Lėvuo davęs,
Pats pradžią gavo Lėvenaičio ežere.
Alsuoja vasaros kaitra
Žalios Lėvenio pakrantės.
Koks turtingas mano kraštas,
Ant Lėvens kranto tėviškė mana.