Kokie vieniši ant sutrūkusio pilko akmens,
O širdis vieversėlio pasilgo,
Trankaus šokio ir gurkšnio šaltinio vandens.
Smilga, vėjo blaškoma, linksta –
Negi vasara truko tik tiek?
Ant kurio debesėlio ilsiesi?
Ar mus iš aukštybių stebi?
Mūsų ateitį mirksnis užšaldė,
Gal todėl šalta man, gal ir tau?
Skyla, skyla mintys per pusę
Trūkinėja tas pilkas akmuo
Ir niūrumo, tamsumo, pavydo
Ir pykčio nesinori artyn prisileist.
Po vienatvės dainos ilgesingos
Išskaidrėja, išbąla mintis…
Ir atėjusiam vakarui šnibždam,
Kad reikėtų į kryžkeles sukt.
Kaip norėčiau nubristi, nubėgti
Tuo pažįstamo kaimo keliu,
Kad tave susitikčiau ir šilčiau
Nuo kvepėjimo tavo plaukų.
Upės vingiai vingiuoti ir painūs,
Lygiai taip, kaip ir mūsų jausmai.
Pakylėti virš dūžtančio laiko
Mes išlikom jauni.
Neišdavę ir žodžio – mylėti –
Mes praėjom duobėtu keliu.
Laiko genamą dieną suskaldę
Ir nuspalvinę būtį kitaip,
Krėtėm pokštus ir kūrėm planus,
Kol iš seno dienoraščio mano
Ėmė žodžiai sudegt ir pradingt…
Ir pavargusio vakaro tylą
Aš viena vis bandau įsimint.
O saulėlydis toks, kad net akina širdį!
Tavo viltį dainuoja žiogai.
Ir atstumai nesvarbūs,
ir žodžiai bereikšmiai.
Tarsi viskas ištirpsta, netenka svarbos.
Kapsi saulė po lašą, po lašą –
taip arti prie tavosios širdies…
Kad tas paikas ypatingos reikšmės kasdienumas
tarsi įmeta saulėn kaitros.
Mano, tavo būties laikinumas
kaip miražas ištirpsta ugny…
O svajotojau mielas, širdies pakeleivi,
ar saulėlydį ir tu tokį patį regi?
Raudonom vakaro brydėm papuoštą,
žaižaruojančio laužo šviesom,
apdainuotą drąsių bendražygių,
apraudotą močiučių raudom?
Ar matai tu saulėlydį gražų,
Tokį gražų, kad plyšta širdis.