GIMTASIS SODŽIUS
Kur vingiuoja Upytės upelis neramus,
Ten sodžius gimtasis tylus.
Negaliu pamiršt – sunku be jo,
Be takų, kurie kviečia sugrįžti.
Vis menu – tėtis mažą supo, nešiojo,
Kantrybę, meilę ir jausmus dovanojo.
Plakė dalgį vakare ir dainavo,
Pievoje, kur pradalgiai bangavo.
Tik stebėk žvaigždes ir mėnulį rasotą,
Jauski tėvą šalia – tvirtą, mielą.
Prisiglauski prie rankų, nuo darbo sunkių,
Kurios mus globojo nuo negandų.
Vilioja vyturiai, lakštingalos rauda,
Klajojanti laukais kaimynų daina.
Tėvo mielo širdies ir rankų šiluma…
Staiga užgesusi mielos Mamos akių šviesa…
MANO SAULĖ
Mano saulė – ji tokia artima,
Man dar miegant iš ryto pakyla.
Glosto veidą jaukia šiluma,
Ir nesudrumsto rytmečio tylą.
Ir sušildo ji mano krūtinę,
Nuramina tarytum mama.
Tarsi meilė – jauna, pirmutinė,
Gėrio, džiaugsmo, vilties kupina.
Visą gyvastį rankom paglosto,
Išbučiuoja alyvų žiedus.
Tarsi Dievas iš gelsvojo sosto,
Ji palaimina žemėj visus.
Savo spindulius, šviesą dalina,
Kad neslėgtų vienuma.
Mūsų sielose pyktį naikina
Gal todėl mums tokia artima.