TENAI…
Tenai linguoja, kalbas medžiai,
Kažko vis laukia tylinti troba…
Klėtelė kraičio skrynią tebesaugo.
Jinai tuščia, gėlių žiedeliais išpiešta.
Ten kitados mergelės – audėjėlės –
Suaudė jon savas mintis, svajas.
Seselių audeklai ten žydi tulpėmis,
Lelijų spindi šilkiniai žiedai.
Sode palinkę obelys nuo vėjų
Pavasarį svaiginasi rusvais žiedais.
Skaidrus vanduo upely tyvuliuoja,
Tik lankoje žirgų seniai nebematyt.
Arimai ilgis žydražiedžio lino šokio:
Laiko tėkmė nublukino žiedus.
Jau negirdėt dainuojančių sesulių
Ir lino drobių jos neaudžia vakarais.
Tenai linguoja, ūžauja medeliai,
Trobos langai langinėm užverti.
Klėtelėje dulkėta kraičio skrynia,
Nuvytę ir kažkieno piešti žiedai.
TĖVIŠKĖ
Tėvynė, tėviškė, gimtinė –
Kasdien tie žodžiai tariami.
Ji Lietuva, taškelis žemėje,
Kur miestai, kaimai mūs savi.
Upeliai, upeliūkščiai, upės
Per tėviškėlę rangos, išsitiesia.
Srovena vandenį plukdydami,
Kliūčių nebijo ir vingiuoja tiesiai.
Miškai, miškeliai, girios –
Iš praeities žaliasis turtas.
Ne vieną lietuvaitį sugraudina
Pabudę, sulapoję burtai.
Tyli tėvynės Lietuvos žemelė,
Daug mačiusi, patyrusi.
Giliai įmintos čia lietuvių pėdos,
Kur protėviai gyveno, kūrėsi.
Iš josios mūs tėvai išaugo,
Savoj gimtinėj ir mes gimėm.
Senoliai sunkiai dirbo, vargo,
Jie žemę brangino, apgynė.
Tėvynė, tėviškė, gimtinė,
Čia jūra šėlsta, svaido gintarus.
Gandrai parskridę ratus suka,
Kol savąjį lizdelį vėlei randa.
Piliakalniai ir lygumos,
Kryžiai, pakrypę, aptrupėję.
Kadaise ratus vandens malūnai suko,
Sukrypo jau medinės koplytėlės.
Sodietis dirvon beria grūdą,
Arimuose javai banguoja.
Jų varpose sunoksta grūdas,
Duona kasdienė daug kainuoja