LAUKTAS DERLIUS
Laukuose auga derlius,
o žmoguje – žmogus.
pavasary pasėta
ir laukta, ar sudygs.
Taip laukta, nes tikėta
linai, rugiai išlys.
Sudygo dilgėlė,
nenuorama usnis.
– Vai traukitės tolyn
į saulę mes bujojam,
vis plečiamės, kerojam
ir stiprinam šaknis.
Žmogus atėjo apžiūrėjo,
pasidžiaugė javais,
paglostė lino žiedą.
Jisai kuklus, trapus.
Nurovė rugiagėlę –
rūsti lemtis nutiko.
Neleista tarp gerųjų
lygi rudens palikti.
Augink, brandink
mums derlių brangų.
Aukso spalvom žėrėk,
Rudenį iš laukų parbėk.
PUZINIŠKIO ŠVIESA
Seni parimę medžiai žiūri,
kada gi prasivers dvarelio durys.
Muziejus. Anksčiau – vieta viltinga,
čia ėjo žmonės, kai pavargo, sirgo.
Su viltimi ligoti ir žaizdoti laukė,
jiems gydytojas Petkevičius pagalbą teikė.
Ne vien bitutės čia dūzgėjo,
būrys našlaičių dienomis klegėjo.
Bortkevičienė, Žemaitė, kiti šviesuoliai
čia židinį vilties ir mokslo kurstė.
Gūdžiais laikais kultūros stogą kėlė,
Tėvynės ateitin kelius jie dėjo