GIESMĖ KALVARIJŲ KALNE
Tėvynė mano – tai beržas žalias.
Tai ąžuolas prie paprastos trobos.
Tai laukas mėlynas linams pražydus.
Tai raudonviršis šilo pataluos…
Tėvynė mano – Nemunas vingiuotas.
Tai baltasparnė jūra mėlyna.
Tai Kryžių kalnas, keliais nužygiuotas.
Tai kunigo giesmė Kalvarijų kalne.
Giedok ! Giedok! Kad saulė neužgestų,
Kad liūtys nepavogtų vasaros karštos,
Kad Šiluva Marijos žemę puoštų.
Žegnok! Žegnok! Ir laimink visas keturias puses.
O aš tik paprastas žmogus
Ir savo galią išnaudosiu.
Tik neapleiski, Dieve, Lietuvos mielos
Ir kunigo, begiedančio ant Kalvarijų kalno.
GYVYBĖ MEILĖS ATMINTY
Einu į karą aš be ginklo,
be pykčio ardančio einu.
Einu be dogmų arsenalo,
su meilės išmintim einu.
Einu su praeities bagažu,
Napoleono patirtim.
Su Hitlerio aukų miražu,
ir Lenino trumpa mintim.
Einu aš demokratijos takeliais,
vingiuotom džiunglėm ateinu.
Ir suvokimas nusiraško,
kokia ta padėtis paini.
Eukariotai, daugialąsčiai,
atgal istoriją stumiu.
Bedugnės atminty dar blaškos,
gyvybės meilė bendraty.
Einu į kovą su miražais,
su meilės išmintim einu.
Žmonija stojasi prieš karą,
gyvybė meilės atminty.