Rasa Panavienė

Ar žinai, kad labai jau seniai nebesėdžiu
Ant vaivorykštės tilto
Nukarusi kojų.
Ir žodžius išbarsčiau jau dainų —
Vos sudėtų —
Tai todėl nedainuoju.
Pamiršau skonį žemuogių miško,
Surinktų saujon savo,
O ir paukščiai kažkur nuplasnojo,
Kurie uogas ragavo.
Gi iš pasakų mano kadaise girdėtų
Liko šitiek nedaug-
Tiktai nuotrupos žodžių.
Taką, kur prie sūpuoklių vingiavo,
Dygios usnys užgožė.
Liko tiktai sudužęs ąsotis
Vidur kiemo žolėto…
Bet ne jo, o vaikystės pavyti
Aš brendu per tą kiemą,
skubu!  Nors iš lėto…

GRĖBĖJOS

Jos pareina apsiginklavusios grėbliais,
Sušukavę gėlėtas pievas,
Jau į žemę skverbias vakariniai spinduliai,
Tik ilgai nutilt nenori niekas.

Moja jos skarelėmis baltom
Kaip lelijų žiedlapiais iš tolo,
Boružė ir žiogas pradalgėj
Pažada dar šiemet ataugint atolą.

Kai pavargusios po ąžuolu susės
Lūpų vilgyt moliniam ąsoty,
Pažadas jų akyse spindės —
Žemė derliumi bus soti.