Unė Prakapaitė


BŪSIU TAVO

O, Tėvyne, Lietuva,
Tu , šalele mano,
Esi lyg mama gera
Ir brangi be galo.

Gražūs Tavo toliai
Ir miškai žali.
Šauki mus namolio,
Kai būnam toli.

Jei kuris paklysta,
Glostai guosdama.
Tyliai sielvartauji,
Kai numoj ranka.

O, Tėvyne, Lietuva,
Tu, šalele mano,
Prižadu, kad visada
Būsiu vien tik Tavo.

MANO ŠIRDIS

Mano širdis tarsi nuskinta gėlė,
Trapi ir silpna.
Rodos, iššoks iš krūtinės,
Nukris ant gatvės ir sutrupės.
Praeiviai ją gali sumindžioti…
Bet jeigu tu ją paimtum,
Saugotum, globotum,
Savo meile maitintum,
Ji gyventų, žydėtų…
Tu gali išgelbėti mano širdį.
Laukiu – padovanok man viltį.

SVAJONIŲ SODAS

Palik tuščią vietą savo sode,
kad fėjos turėtų vietos šokiams.
Palik tuščią vietą savo mintyse,
kad svajonės atplasnotų.

Kai mėnulis apšviečia sodą,
galima pamatyti sidabrinių fėjų valsą
vėsiame nakties vėjyje.
Kai svajos užlieja širdį,
galima regėti žibančias akis,
neleidžiančias paklysti gyvenimo kelyje.