GIMTINĖS ILGESYS
Pasakyki man mielas, žmogau,
Kodėl tie toliai taip vilioja?
Kodėl mes vis renkamės kelius,
Bet tiktai ne savo uoste?
Išeinam, paliekam namus,
Ir motinas savo vis guodžiam.
Sveiki sugrįšim namo,
Ir laimę turėsim pašonėj.
Kaip paukščiai sugrįžta namo,
Taip mes, savo laimės neradę.
Bet tik nepaklyskim keliuos,
Kuriais mus likimas veda.
Kada ilgesys tau primins
Gimtinės rasotus takus,
Tada tu sugrįši namo
Paklausyti lakštutės dainos.
MERGAITĖ
Būna ašarų, kai linai žydi.
Kai krenta jų žiedai melsvi.
Kai baltas sodas, kvepia miškas,
Menu mergaitę aš žaliom akim.
Ji mėgo linus ir purienas,
Kvepint, nešiotis plaukuose.
Bet bardavo mama už tai ją,
Kad myli ji laukų gėles.
O gėlės gražios! O kaip kvepia!
Apsvaigt nuo jų kvapo gali.
Nebarki, mama, tu mergaitės,
Juk ji tik vaikas, nuostabia širdim.
Prabėgo laikas, tartum vakar.
Braidei po pievas tu maža.
Dabar, žiūrėk, jau nebe vaikas,
Užaugai kaip liepa aukšta.
Paguoski mamą žilagalvę,
Priskinki jai melsvų linų.
Tegul mena tave dar mergaitę,
O save – dar jaunystės dienų.