Žydėjo liepos, dūzgė bitės,
Kai atėjau į šį pasaulį.
Pirmiausia ką tada išvydau:
Motinos veidą – savo saulę!
Jos akys švietė tokia laime,
O lūpos šiluma bučiavo,
Tol ji mane už rankos vedė,
Kol Amžinybėn iškeliavo.
Šįryt, kaip tąsyk, kvepia liepos,
Nors šitiek metų nutekėjo…
Vaikystės ašara, jaunystės juokas,
Kaip liepų medus nulašėjo.
Gerai žinau, kad bus daug vasarų.
Kas pasakys, kiek liko mano?
Žiūriu į liepą ir džiaugiuosi,
kad širdis vis dar nepaseno…
____________________________________________________
Mūsų jaunystė – mūsų pavasaris!
Žydintis oras ir kvapas gaivus.
Jausmai – lyg paukščiai,
Skriejantys toliuose,
Kol atsiranda mielas žmogus.
Metų branda – tai gyvenimo vasara:
Noksta, bujoja derlius puikus,
Auga vaikai juos ant rankų nešiojam,
Džiaugsmas, palaima aplanko mus.
Štai ir anūkai apsikabina,
Bet gi dar saulė – ne vakarop,
Šiltom rankelėm jie apsiviję,
Dažnai kartoja,- močiute, op!
Taip per gyvenimą mes prašuoliavę,
Net nepamatom, kad jau – ruduo.
Prisiminimais savo gyvenam,
Tik nesugrįš nutekėjęs vanduo…