Gyventojų bendruomenė „Upytės žemė“ pradėjo vykdyti Panevėžio rajono visuomenės sveikatos biuro finansuojamą projektą „Kartu mes – jėga!“, kurio tikslas ugdyti jaunų žmonių sveikos gyvensenos nuostatas.
Žygio pėsčiomis dalyviai, pasiskirstę grupėmis ir gavę užduotis, žemėlapius, lydimi bendruomenės „Upytės žemė“ valdybos narės Odetos Baltramiejūnienės, pasuko link Upytės miško – nerimstantis klegesys pranašavo smagią dieną. Kadangi pakelėse pilna augalų, nesunku buvo įvykdyti pirmąją užduotį – surinkti kuo įvairesnių žolynų puokštę ir pasakyti jų pavadinimus. Visi stengėsi, kol priėjo „minų lauką“, o per jį pereiti galėjo tik pusė kojyčių – jaunimas greit sumetė – reikia vieniems kitus nešti. Kapitonai, atsižvelgę į komandos narių svorį, sugrupavo savuosius į poras: nešančio ir nešamo. Įveikusiųjų šią kliūtį laukė „Įspūdingiausio kadro“ užduotis – vaikai šokinėjo, mojavo rankomis, statė „piramidę“, o aplink žydėjo fotosesijai tinkančios, tačiau ūkininko žirniuose visai nepageidaujamos aguonos ir rugiagėlės.
Pamiškėje apsipurškę uodus, erkes ir kitus nepageidaujamus gyvius atbaidančiomis priemonėmis, keliautojai ėjo miško keliuku, kol surado Miško brolių kapą ir, pagal paliktą užuominą – sodo-daržo įrankius, pirštines, aukurėlį nesunkiai suprato užduotį – sutvarkyti kritusių už Lietuvos laisvę partizanų amžinojo poilsio vietą ir pagerbti jų atminimą. Vedini nežinia kieno paliktų laiškų, lindo vis gilyn į mišką, kol priėjo karštas bandeles ir pamatė dvi tikrų tikriausias raganas (bendruomenės nares Gražiną Urbonavičienę ir Rasuolę Butkevičienę), maišančias ant laužo garuojantį katilą ir apsidžiaugusias, kad turės ką į jį įdėti – suprask, norinčios kažką virti. Kai pasišiaušusioms „virėjoms“ jaunimas įrodė, kad jie nevalgomi, ramiau apsidairė ir už galvų susiėmė – aplinkui buvo tiek šiukšlių, kad nors vežimu vežk – kaip mat visos buvo sukrautos į maišus ir išvežtos į šiukšlių konteinerius.
Pasistiprinę karštomis dešrelėmis, žygio dalyviai pasirengė dažasvydžiui – išklausė instruktažą ir žaidimo taisykles, apsirengė šiai aktyviai pramogai skirtus drabužius ir užsirišo skiriamuosius šalikus. Komandos kūrė strategiją, kapitonai nurodinėjo kaip judėti, prašė nesėdėti vienoje vietoje, keisti pozicijas, taupyti šovinius ir nešaudyti be reikalo. Dvi valandas stengėsi išgelbėti vėliavą, puolė priešininkus, apdairiai traukėsi, laukė grįžtančių mūšio draugų.
Pusdienis prabėgo kaip akimirka ir besišypsančios akys sakė tiesą – kartu mes jėga ir mums gera būti drauge.
Bendruomenės „Upytės žemė“ narė Jurgita Zalatorienė
[Best_Wordpress_Gallery id=”10″ gal_title=”Kartu_mes-jega”]