Rokiškis ir Kupiškis – netolimi, bet labai įdomūs

Gyventojų bendruomenė „Upytės žemė“ vykdo neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi programą „Pažinkime kartu 2022”, kurią finansuoja Panevėžio rajono savivaldybė.
Birželio 28 dieną gyventojų bendruomenės „Upytės žemė“ nariai aplankė Rokiškį ir Kupiškį. Rokiškio krašto muziejuje ekskursijos dalyviai susipažino su Rokiškio krašto istorija, gėrėjosi dvaro interjeru, autentiška medine sienų apdaila,Vakarų Europos tapytojų darbais, baldais, indais, drabužių ir aksesuarų kolekcija, grafienių sukniomis, porcelianiniais žaislais. Upytiečiai apsilankė dvaro oficinoje, kur eksponuojami garsiausio XX a. dievdirbio Liongino Šepkos drožiniai. Vienose salėse čiulbėjo mediniai paukščiai, kitose vyravo krikščioniška tematika, dar kitose – kaimo realijos. Atsisveikinę su muziejininku Justinu Malciumi, lydėjusiu Rokiškio dvaro menėmis, ekskursantai pasuko link Kupiškio.
Pirmasis sustojimas– Adomynės dvaras, kuris pasitiko linksmomis etnografinio ansamblio „Jara“ dainomis. „Dvaro ponia“ pasakojo dvariško gyvenimo istorijas, kvietė atlikti užduotis, klausimais tikrino dalyvių budrumą ir gudrumą. Dvaras traukė romantiškojo klasicizmo medine architektūra, koklinėmis krosnimis, freskomis, filinginėmis durimis su metaliniais apkaustais, ornamentuoto parketo grindimis, unikalaus, sertifikuoto Lietuvos kulinarinio paveldo produkto – Adomynės „Pagrabinių“ bandelių degustacija, sutraukianti smalsuolius iš visos Lietuvos. Bandeles užgėrę žolelių arbata, ekskursijos dalyviai pontoniniu plaustu persikėlė į Meilės alėją, vaikščiojo dvaro takeliais ir gėrėjosi parko skulptūromis.
Iš kurios pusės bevažiuotumėte į Kupiškį, pirmiausia išvysite bažnyčios bokštus. Tai viena didžiausių Lietuvoje – Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia. Prie Lėvens iškilęs piliakalnis byloja apie garbingą istorinę praeitį. Istorikai mano, kad piliakalnio pilyje įsikūrusi bendruomenė ir buvo būsimojo miesto užuomazga. Apsilankę mėgstamiausioje kupiškėnų poilsio ir žvejybos vietoje – prie Kupiškio marių, upytiečiai pasivaikščiojo dendrologiniame parke, tilteliu pasiekė salą, „Uošvės liežuviu“ vadinamą. Savitą miesto veidą atskleidė turistinis maršrutas „Muziejus po atviru dangumi“, kur keliautojai gėrėjosi skulptoriaus, gimusio ir augusio netoli Kupiškio, Henriko Orakausko metalo, medžio ir akmens skulptūromis, piešiniais, grafika. Upytiečiai, vaikščiodami Kupiškio miesto centro aikštėje, pavadinta bene garsiausio visų laikų lietuvių klasicistinės architektūros kūrėjo Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vardu, glostė Henriko Orakausko skulptūrą „Avinėli, pasipurtyk“ ir laukė pabyrančių pinigėlių, gėrėjosi kitais mažosios architektūros eksponatais.
Palėvenės (Komarų) dvaro medžiai, suteikę malonų pavėsį karštą dieną, buvo liudininkai gyvenimo istorijų, kuriomis dalinosi paskutiniojo dvaro savininko ir valdytojo Bogdano Komaro anūkė Nijolė Marija Milaknienė. Pasakodama savo giminės istorijąnė karto neprasitarė apie neteisybes, nuoskaudas, švelniu balsu kalbėjo apie dvaro praeitį ir čia gyvenusius žmones. Vis versdama albumo lapus rodė giminės nuotraukas, pasakojo istorijas, džiaugėsi gerais buvusių tarnų vaikais, kurie daugybę metų saugojo svarbius dokumentus ir galiausiai juos grąžino savininkams.
Aplankę netolimus, bet labai įdomius kaimyninius kraštus, upytiečiai daugiau sužinojo apie Lietuvos praeitį, savo akimis pamatė ir širdimi pajautė, kiek daug žmogus gali: sukurti, atleisti, mylėti.

Gyventojų bendruomenės „Upytės žemė“ narė Jurgita Zalatorienė