Upytės Antano Belazaro pagrindinė mokykla vykdo projektus „Pažink save“ ir „Sveikas būk“, Panevėžio rajono gyventojų bendruomenė „Upytės žemė“ – „Sveikame kūne – sveika siela“ ir „Būkime kartu 2022”.Projektus finansuoja Panevėžio rajono savivaldybė.
Būrys Upytės jaunimo kartu su stovyklos organizatoriais džiaugėsi pagerėjusiu vasaros oru ir su nekantrumu laukė stovyklos pradžios. Rugpjūčio 2 dienos rytą stovyklautojų autobusas pajudėjo link Kupiškio. Atvykę prie Kupiškio marių vaikai išbandė Aukštupėnų poilsiavietės paplūdimio tinklinio aikštelę. Sužaidę porą setų stovyklautojai žvalgėsi į laikrodį – ar dar ne laikas pramogoms ant vandens batutų? Šiltas oras ir saulė kvieste kvietė kuo greičiau šokti į vandenį ir ropštis ant pasirinkto batuto. Praėję kliūčių ruožą ant vandens batutų, vaikai ilgai šokinėjo ir čiuožinėjo ant pripūsto įrenginio, pavargę irstėsi irklentėmis, bandydami išlaikyti pusiausvyrą ir nenugriūti į vandenį arba mynė vandens dviračių pedalus. Po vandens pramogų, stovyklautojai užkopė į Aukštupėnų piliakalnį, pasižvalgė po apylinkes ir sulaukė staigmenos – įvairių skonių picos patiko išrankiausiems valgytojams. Antrasis sustojimas – Radeikiai, kur vaikai žaidė šaudymo lazeriais žaidimą.Tinkamas strateginių veiksmų, taktikos pasirinkimas, gebėjimas dirbti komandoje, greita reakcija komandoms atnešė pergales. Tik vakare maloniai pavargę stovyklautoji pasiekė nakvynės vietą – poilsiavietę prie Lūšių ežero Ignalinos rajone.
Saulės spinduliai anksti prikėlė stovyklautojus, kurie burtų keliu išsitraukę savo plaukimo draugą, sėdo į baidares ir pasileido vandeninga Kiaunos upe, vingiuojančia Labanoro sengire. Įveikę medžių užvartas, vargais negalais pralindę pro seną medinį tiltą, praplaukę besisukantį vandens ratą, baidarininkai įplaukė į Gilūto, paskui į Sekluočio ežerus. Lydimi gulbių, vos nepasiklydę tarp aukštų meldų, sėkmingai pasiekė 16 kilometrų baidarių trasos finišą. Stovyklavietėje radę garuojančius pietus, pasistiprinę, išsimaudę ežere, vaikai susirinko į Sporto šventę – žaidė tinklinį, krepšinį, badmintoną. Iki vėlyvo vakaro bumbsėjo kamuoliai, skraidė badmintono plunksnelės, aidėjo plojimai ir juokas. Vakarojimas prie laužo neprailgo – kol žarijose iškepė bulvės, stovyklautojai demonstravo savo talentus – kas „tiltelį“ išrietė, kas „špagatą“ ar kokią kitą gimnastikos figūrą, kas dainas dainavo, o kas magijos triukais bandė sužavėti. Užkandę karštų, šonine įdarytų bulvių, ne vienas pajuto tikrą stovyklautojų dvasią. Blėstant laužui daugelis užvertė galvas į dangų ir akimis ieškojo Didžiųjų Grįžulo ratų, Paukščių tako ir spėliojo, ar plika akimi galima pamatyti tolimiausias planetas. Pamažu prie laužo žmonių mažėjo, kol naktis į sapnų karalystę nugramzdino net pačius atkakliausius naktinėtojus.
Ryte papusryčiavę, sutvarkę stovyklavietę, poilsiautojai išvyko į Anykščių Labirintų parką. Edukatorė papasakojo labirintų istoriją ir pakvietė parungtyniauti, kuri komanda įveiks visus labirintus greičiausiai. Baigę varžytuves, vaikai pasklido ir išbandė įvairias aktyvias pramogas: valtis, vasaros lauko čiuožyklą, juostelių labirintą, šokinėjimo pagalvę, šaudyklą. Pasistiprinę vietinėje užkandinėje, stovyklautojai išvyko į Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnio istorinį kompleksą, kur susipažino su XIII–XV a. piliakalnio istoriniu kompleksu, senoviniais radiniais, Lietuvos karaliaus Mindaugo laikų pilėnų gyvenimo būdu, pabandė skiltuvo ir titnago pagalba įžiebti ugnį, pasimatavo kario aprangą, pakilnojo kardus, išmėgino rankos taiklumą šaudydami iš lanko, pasigalynėjo traukdami virvę, pasuko galvas žaisdami senovinius žaidimus.
Baigėsi naujų atradimų, komandinės dvasios ir neužmirštamų akimirkų laikas, bet liko jausmas – motyvuojantis geriems darbams, auginantis ir stiprinantis.
Mokyklos direktorė Jurgita Zalatorienė
